Uspaskichas, bandydamas pakelti savo prestižą tikinčiųjų tarpe, nutarė paaukoti bažnyčiai pinigų. Jo agentas nuvažiuoja pas vieną iš kunigų ir taria jam:
- Sveiki, aš esu Darbo partijos atstovas, mūsų vadovo Viktoro Uspaskicho paliepimu, atvežiau bažnyčiai auką - 100 tūkstančių litų, kuriuos jums ir perduosiu dabar. Tačiau, su viena salyga: jūs turėtumėte savo pamoksle pavadinti jį šventuoju.
- Bet jis juk nėra šventasis, tokiu tampama tik popiežiaus sprendimu!
- Na, galite pavadinti jį kaip nors netiesiogiai, pavyzdžiui, kokiame nors palyginime...
Kunigas sutiko paminėti Uspaskichą palyginime ir paėmė auką bažnyčiai. Kitą dieną į bažnyčią prisirinko ir šiaip žmonių, ir Darbo partijos atstovų, o kunigas pradėjo sakyti pamokslą:
- Šiandien norėčiau pakalbėti apie Viktorą Uspaskichą. Tai tikras erodas, toks nusidėjėlis, kokių reta, tikras nusikaltėlis. Jis papirkinėja pareigūnus, vilioja pinigus iš žmonių, meluoja, kyšininkauja ir apgaulėmis bando pakliūti į valdžią. Tai toks blogas žmogus, kad už jį balsavę nuodėmių atleidimo gali nesitikėti! Bet, palyginus su Henriku Daktaru, tai tikras šventasis!

Vieną kartą medkirtys kirto medį virš upelio ir įmetė kirvį į jį. Jis pravirko iš nuoskaudos, bet čia jam pasirodė Dievas ir paklausė:
- Ko gi tu verki?
- Kaipgi man neverkt, aš netyčia įmečiau kirvį į upelį ir dabar nebegalėsiu uždirbt savo šeimos išmaitinimui.
Tada Dievas ištraukė iš upelio auksinį kirvį ir paklausė:
- Ar tai tavo kirvis?
- Ne, tai ne mano kirvis, - atsakė medkirtys.
Dievas ištraukė iš upelio sidabrinį kirvį ir paklausė:
- Galbūt šitas tavo kirvis?
- Ne, tai taip pat ne mano kirvis, - atsakė medkirtys.
Galų gale Dievas ištraukė is upelio geležinį kirvį.
- Taip, čia mano kirvis, - apsidžiauge medkirtys.
- Aš matau, kad tu doras žmogus ir vykdai mano įsakymus, - pasakė Dievas, - imk visgi sau dovanų visus tris kirvius.
Ir pradėjo medkirtys gyvent gerai ir pasiturinčiai, bet čia, nelaimei, į upelį įkrito jo žmona. Jis vėl graudžiai pravirko. Ir vėl pas jį atėjo Dievas ir paklause:
- Ko tu verki?
- Kaipgi man neverkt, juk į upelį įkrito mano žmona.
Tada Dievas išgraibė iš upelio Jennifer Lopez ir paklausė:
- Tai tavo zmona?
- Taip, tai mano žmona, - džiugiai atsakė medkirtys.
Dievas užpyko:
- Tu gi sumelavai man, ar ne taip?
- Matai, o Dieve, - atsakė medkirtys, - čia gavosi nedidelis nesusipratimas...
Atsakyčiau, kad tai ne mano žmona. Tada Tu ištrauktum iš upelio Catherine Zetta-Jones, aš vėl pasakyčiau, kad tai ne mano žmona. Tada Tu ištrauktum mano žmoną, ir aš pasakyčiau, štai ji ir yra mano žmona. Tu atiduotum man visas tris, ir ką aš su jomis visomis daryčiau? Aš negalėčiau jų išmaitint ir mes visi keturi būtumėm labai nelaimingi.

Moralas: Kada vyrai meluoja, jie tai daro garbingai ir bendram labui.

Lenkijos pajūrio miestelio Smoldzyno klebonas Robertas Jakubowskis išgarsėjo visoje šalyje sudarytu giesmynu kelių chuliganams.
Iš trylikos į giesmyną įtrauktų maldų tik dvi skirtos tiems, kurie laikosi eismo taisyklių ir važiuoja optimaliai saugiu 80-90 kilometrų per valandą greičiu. Šiems vairuotojams klebonas pataria kelyje sukalbėti maldas "Palaimink, Dieve, kelią" bei "Tai-laiminga diena". Tiems, kurie važiuoja 120km per valandą greičiu, klebonas pataria stiprybės semtis malda "Viliuosi Tavo malonės, Tėve". Važiuojant 150km per valandą greičiu patariama giedoti "Noriu būti arčiau Tavęs", o lekiant 170km per valandą greičiu - "Prie Tavo durų stoviu, Viešpatie". Skrendant didesniu greičiu labiausiai tinka maldos "Dievas yra čia", "Sveikinu Tave, Tėve" ir "Angelai tegu mano siela pasiima".

Iš tradicinio katalikų žodyno:
Amen: vienintelė visų mintinai mokama maldos dalis.
Choras: žmonių telkinys, kurių giedojimas atleidžia pamaldose dalyvaujančius nuo priesako balsu sutartinai Viešpatį šlovinti.
Giesmė: muzikinis kūrinys, giedamas kelias oktavas aukščiau negu bendruomenė pajėgia.
Baigiamoji giesmė: giedama silpniau, nes jau gera dalis tikinčiųjų iš bažnyčios išėję.
Teisingumas: senelių ir močiučių akimis - kai jauni tėvai pradeda atsivesti savo vaikus į pamaldas.
Prakartėlė: vietelė, kurioje Marija pagimdė Jėzų, nes Juozapas neturėjo Sodros knygelės.
Suolai bažnyčioje: katalikų bažnyčiose teberandama viduramžiška kankinimo priemonė.
Smilkalai: bažnytinė paslauga rūkoriams be užrašo "DŪMAI KENKIA APLINKINIŲ SVEIKATAI"
Procesija: bažnytinė eisena su patarnautojais, kunigu ir sėdimos vietos beieškančiais vėlai atėjusiais parapiečiais.
Relikvijos: pastoviai dalyvaujantys Mišiose, žinantys, kada stoti, sėsti, klauptis.
Svetingumo tarnyba: nenuvokiantys, kiek žmonių telpa bažnyčios suole.
Baigiamoji procesija: Mišių pabaigos eisena su žmonėmis, skubančiais anksčiau pasiekti automobilių aikštelę.
Kyrie eleison: vieninteliai visų katalikų mokami graikiški žodžiai, labiau už Eucharistiją, mistagogiją, katechumenatą, charizmą.
Bažnyčios žiniaraštis: čekiukas, liudijantis dalyvavimą Mišiose.

Pirmokėliai mokėsi dešimties Dievo įsakymų. Šv. Jonų bažnyčioje katechetė mokinukų prašė pasakyti, koks esąs dešimtasis. Rūtelė pakėlė ranką: "Nekeisk savo artimo žmonos".

Jesus has changed your life!
Save changes?
[Yes] [No] [Cancel]

Trys įrodymai, kad Jėzus Kristus buvo negras:
1) Jis kiekvieną vadino broliu.
2) Jis neturėjo pastovios gyvenimo vietos.
3) Niekas nenorėjo jo įdarbinti.
Trys įrodymai, kad Jėzus Kristus buvo kalifornietis:
1) Jis niekada nesikirpo.
2) Jis vaikščiojo basas.
3) Jis sugalvojo naują religiją.

Susiginčijo kartą keturi dvasininkai dėl kažkokių religinių tiesų. Žodžiu, nuomonės pasiskirstė trys prieš vieną. Tas vienas, parkritęs ant kelių, ėmė maldauti:
- Dieve, na duok kokį nors ženklą, kad jie suprastų, jog aš esu teisus.
Staiga nugriaudėjo kurtinantis griaustinis.
- Va, matote, - džiaugėsi kunigėlis. - Dievas duoda ženklą.
- Nesąmonė, - sako kiti trys. - Čia tik paprastas griaustinis.
- Dieve, na duok dar kokį nors ženklą! - prašo nuginčytas dvasiškis.
Ir staiga žaibas trenkia į šalia stovintį medį.
- Na, ką dabar pasakysite?
- Nieko ypatingo. Jei griaudžia, tai gali ir žaibuoti, - nepasiduoda kolegos.
- Dievuli, na, įtikink juos, kad patikėtų, jog aš tikrai esu teisus! Dar karščiau maldauja kunigėlis.
- Jis teisus!!!!! - pasigirsta iš dangaus griausmingas balsas.
- Na, ir kas. Trys prieš du, vis tiek mūsų dauguma, - nenusileido užsispyrėliai.

Užrašas ant betoninės sienos šalia staigaus posūkio:
„Dievas sukūrė žmogų, bet nesukūrė jam atsarginių dalių.“

Kunigas kreipiasi į maldininkus:
- Turiu gerą ir blogą naujieną! Geroji – mes turime pinigų bažnyčios remontui. Blogoji – tie pinigai yra vis dar jūsų kišenėse.

Reanimacijoje:
- Mes jį prarandame!.. Mes jį prarandame! ... Mes jį praradome!!!
Danguje:
- Viskas tvarkoje! Mes jį suradome!

Teisėjas:
- Patrikai, ar tiesa, kad tu pavogei Abraomo našlės geriausią paršiuką?
- Taip, jūsų šviesybe.
- Ir ką su juo padarei?
- Papjoviau ir suvalgiau, jūsų šviesybe.
- Patrikai, Patrikai! Paskutinio teismo dieną, tu susitiksi su našle ir paršiuku. Ką tu pasakysi bandydamas save išteisinti?
- Sakote ir paršiukas ten bus?
- Žinoma.
- Tada jūsų šviesybe, aš pasakysiu: „Štai jūsų paršiukas!“

- Jau nusprendėte kaip švęsite naujuosius metus?
- Jei Dievas duos, tai surinksiu visą giminę.
- O jei neduos?
- Tada giminė susirinks aplink mane.

Mirtis pas mus ateina juodai apsirengusi ir su dalgiu. O pas muses - su triusikais, maike ir laikraščiu.

Pastorius ir evangelistas išvyko evangelizuoti į svetimą šalį ir pasiklydo miške. Paklaidžioję surado laukymėje medžiotojų namelį. Pastorius pasiliko, užkurti laužą, o evangelistas išėjo pasidairyti po apylinkes.
Po dešimt minučių pastorius mato, kaip evangelistas išbėga iš miško, o paskui jį vejasi lokys. Pastorius skuba atidaryti duris. Bet prieš duris evangelistas staigiai sustoja, šoką į šoną ir į namelį įlekia lokys. Evangelistas, lokiui už nugaros uždarydamas duris, sušunka pastoriui:
- Tu su juo pabendrauk, o aš einu dar vieną atvesiu!

40 metų Mozė išvedinėjo žydus iš Egipto. O tuos, kurie dykumoje atsiliko, dabar vadina arabais.

Ir kodėl Nojus neužmušė tuomet tų dviejų uodų?

Žvejoja žmogelis jau dvi valandas bet niekas nekimba.
- O Dieve, pasiųsk man nors vieną didelę žuvį.
Staiga išneria mėlynas banginis:
- Ko?..

Citata: „Aplinkui vieni žvėrys!“ Nojus.

Izraelio vaikai klajojo dykumoje 40 metų. Pasirodo, net Biblijos laikais vyrai vengdavo klausti kelio.

Mokytoja klausia:
- Petriuk, kaip manai kur yra Dievas?
- Tikriausiai dar vis mūsų vonioje.
- Kodėl taip manai? - apstulbo mokytoja.
- Rytą, kai prausiausi, girdėjau kaip mama klausė: „Viešpatie, kiek tu ten sėdėsi?“

Vaikštinėdamas po pajūrį banglentininkas skundžiasi mažomis bangomis: „Dieve, visada buvau geras, paisiau dešimties tavo įsakymų, stengiausi vykdyti tavo valią. Gal galėtum padaryti dėl manęs vieną dalyką?“ Dievas nusišypso ir sako: „Prašyk bet ko“. „Nuostabu. Gal galėtum pastatyti tiltą iki Havajų? Sėsčiau į automobilį ir greitkeliu nudumčiau pašokčioti per bangas.“ Dievas liūdnai palinguoja galvą: „Per sunku. Prašyk ko nors kito“. „Tiek to, - sutinka banglentininkas - padaryk taip, kad suprasčiau moteris.“ „ Taigi apie tą greitkelį, - atsidūsta Dievas. - Dviejų ar keturių eilių?“

Atėjo kunigas pas žydą ir sako:
- Jeigu tu išmoksi žegnotis duosiu tau bulvių maišą.
Žydelis mokėsi savaitę, dvi. Ateina pas kunigėlį ir sako:
- Na, išmokau žegnotis.
Kunigas:
- Žegnokis.
- Vardant tėvo ir šventosios dvasios. AMEN
- O kur sūnų palikai? - klausia kunigas.
Žydelis pasikrapštė galvą ir sako:
- Ai, laukia už durų bulvių parnešti.

Kompiuteristas meldžiasi:
- Vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Enter.

Numirė kartą Bilas Gatesas. Pusiaukelėj į dangų Dievas jam sako:
"Į kur tu norėtum patekti: į dangų, ar į pragarą. Eik pasižvalgyk, paskui pasakysi". Nueina Bilas i dangų. Žiūri - o ten angeliukai sėdi, medų valgo. Žodžiu, nėra ką veikti. Nueina Bilas į pragarą. Ten žmonės linksminasi, geria, šoka. Tada Bilas pasirinko eiti į pragarą. Velnias pragare jį iškart į katilą ir verda. Bilas pradėjo piktintis, kad viską matė kitaip. Tada Dievas ir sako: "Ten buvo tik demo versija..."

Popiežius išklausė Lietuvos seimo posėdį ir padarė istorinę išvadą apie pasaulio pabaigos galimybę vienoje atskirai paimtoje šalyje.

Numirė anglikonų kunigas ir pateko į dangų. Prie rojaus vartų šv. Petras paskiria jam kambarį:
- Anglikonų kambarys koridoriaus gale iš dešinės, septintas numeris.
- O kas kituose numeriuose?, - domisi anglikonas.
- Pirmame numeryje - liuteronai, antrame - reformatai, trečiame - metodistai, ketvirtame - stačiatikiai..., - aiškina Petras, - tik kai eisi pro šeštą kambarį, eik labai tyliai ir nekelk jokio triukšmo.
- O kodėl? - nesupranta anglikonas.
- Todėl, kad šeštame kambaryje yra katalikai, kurie galvoja, kad yra vieninteliai patekę į rojų, ir be jų čia nieko daugiau nėra.

Sutvėręs žemę ir jos gyvūnus, Dievas pasikvietė angelą ir, rodydamas į plekšnę, tarė:- Aš tau liepiau šitą žuvį tik nuplauti. Lyginti nereikėjo...

Religinis - tarybinis
- Dieve! Padėk man išaikyti mokslinį ateizmą penketui!

Nežinomi asmenys apgadino sieną tarp dangaus ir pragaro. Velnias siunčia angelams telegramą: "Mūsų advokatai sako, kad remonto darbus turi atlikti dangus". Angelai atsako: "Tikriausiai teks tai padaryti. Mes čia viršuje nerandame nė vieno advokato".

Kunigas pradėdamas mišias: "Broliai ir seserys, pradėkime šias šv. Mišias žodžiais, kuriais dabar tapo įprasta pradėti kiekvienas pamaldas — ar visi išsijungėte mobilius telefonus?"

Vienas uolus jėzuitas pietauja restorane. Padavėjas atneša jo pasirinkta vyną ir įpila į svečio taurę pabandymui šlakelį. Jėzuitas pauosto vyną, pažiūri jo spalvą, kaip vynas nubėga nuo taurės sienelų. Galų gale paragauja. Pačepsi. Paragavęs pasišaukia padavėją: "Padavėjau, atneškite šio vyno butelio kamštį." Padavėjas nustemba, bet atneša. Kamštį tėvas apžiūri iš visų pusių, patrina ir įdėmiai apuosto. Tada vėl paragauja vyno ir išspjauna šį atgal į taurę. "Dėkoju, šis vynas man tiks". Atnešus vieną iš patiekalų, jėzuitas pradeda nuo garnyro. Įdėmiai apžiūri, paragauja truputėlį. Tada susidomėjęs klausia: "Padavėjau, koks čia garnyras?" "Konservuotos pupelės, tėve. Ar norėsite pauostyti skardinę?"

Britų jėzuitai juokauja (nugirsta kelionės į Londoną metu):
Aš buvau labai geras katalikas, labai geras katalikas, na, labai geras katalikas. Tada aš įstojau į jėzuitus.

Dievas susiruošia bausti visus nusidėjėlius ir kažkada ateina jo bausmės laikas. Moteris, važiuojanti mašina, turbūt didi nusidėjėlė, staiga pajunta, kad neveikia stabdžiai, ir ji, lėkdama tiesiai į betoninę sieną, greitai meldžiasi: „Dieve, viską padarysiu, tik Tu sustabdyk mašiną“. Mašina sustoja. Po to ji maudosi jūroje, ir Dievas jai vėl primena apie netesėtą pažadą, apie tai, kad ji neatėjo pas jį, kad neatsivertė, nepasiliko jo malonėje. Ir ją ima traukti dugnan sūraus vandens srovė. Moteris ima melstis: „Dieve, dabar jau visada būsiu Tavo, tik Tu išgelbėk“. Ir ji vėl lieka gyva. O paskutinis kartas ateina tada, kai ji skrenda lėktuvu. Sugedus lėktuvo varikliams, ji vėl kreipiasi į savo malonių Dievą: „Dabar jau viskas, dabar tai jau tikrai tikrai...“ — „O ne, — išgirsta moteris balsą, — dabar jau pabaiga. Kiek plušau, kol surinkau į šitą lėktuvą visus jus tokius...“

Eina krikščonis per dykumą. Tolumoje mato – atbėga liūtas. Krikščionis atsiklaupia ir pradeda melstis: „Viešpatie, padaryk, kad šitas liūtas taip pat būtų krikščionis!“
Liūtas pribėga, persižegnoja ir taria: „Viešpatie, palaimink šį maistą, kurį valgysiu iš Tavo dosnumo“.