Albigiečiai - (pagal Prancūzijos Albi miesto pavadinimą) eretikų judėjimo XII - XVI a. pietų Prancūzijoje dalyviai; krikščionių sekta.

Arkidiakonas - gr. archi + diakonos - tarnas;
vyresnysis diakonas (vyskupo padėjėjas; katalikų ir stačiatikių dvasininkas).

Bazilijonai - katalikų vienuolių ordinas; laikosi Cezarijos vyskupo Bazilijaus Didžiojo (330 - 379) regulos.

Bernardinai - cistersų (katalikų vienuolių ordino, įkurto 1098 m. Prancūzijoje, Sito vietovėje) vienuolių ordino šaka; jų įstatus parengė Bernardas Klervietis (1090 - 1153); Lenkijoje ir Lietuvoje - pranciškonų ordino šaka.

Biblija - gr. biblion - knyga;
Šventasis raštas - krikščionių ir judėjų šventųjų knygų rinkinys, jų religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindas.

Dekanas - lot. decanus - dešimtininkas (kareivių viršininkas sen. Romos kariuomenėje):
1) aukštosios mokyklos fakulteto vadovas;
2) 10 parapijų prižiūrintis katalikų dvasininkas.

Diecezija - lot. dioecesis - sritis, valda;
vyskupija - katalikų bažnyčios administracinis vienetas, valdomas vyskupo ordinaro.

Dominikonai - katalikų vienuolių ordinas; jį 1215 m. Prancūzijoje įkūrė ispanų vienuolis Domininkas Gusmanas kovai su eretikais albigiečiais.

Epistola - gr. epistolė - laiškas;
Romos katalikų mišių dalis, per kurią daugiausia skaitomi apaštalų laiškai.

Evangelijos - gr. euangelion - gera žinia;
pirmosios keturios Naujojo Testamento knygos, pasakojančios apie Jėzaus Kristaus veiklą bei mokymą.

Filija - lot. filia - duktė;
bažnyčia, neturinti parapijos, priklausanti nuo kitos bažnyčios.

Jėzuitas - pagal Jėzaus (lot.Jesus) vardą;
katalikų vienuolių jėzuitų ordino narys.

Kanauninkas - lot. canonicus (gr. kanon - taisyklė);
1) ankstyvojoje krikščionybėje - vyskupui pavaldžios dvasininkų bendrijos narys;
2) katalikų ir anglikonų bažnyčiose - kapitulos narys;
3) katalikų kunigo garbės titulas.

Kancionalas - lot. cantionale - giedojimas;
giesmynas.

Kantorius - lot. cantor - giedotojas;
protestantų bažnyčioje - giedotojas, choro vadovas, vargonininkas ir giedojimo mokytojas;
žydų sinagogoje - solistas, vadovaujantis kolektyvinei giesmei.

Kapelionas - lot. capellanus (capella - koplyčia);
1) katalikų ir anglikonų bažnyčiose - dvasininkas, atliekantis liturgines funkcijas privačiose ir viešose koplyčiose;
2) katalikų ir anglikonų bažnyčių dvasininkas, atliekantis liturgines funkcijas kurioje nors asmenų grupėje (kariniame dalinyje, ligoninėje, kalėjime, vienuolyne);
3) tikybos mokytojas.

Kapitula - lot. capitulum - galvutė;
kanauninkų grupė prie katedros ar bažnyčios;
vienuolių ordino, jo provincijos, vienuolyno vadovų susirinkimas.

Katedra - gr. kathedra - kėdė, rezidencija;
1) paaukštinimas, iš kurio senovės Graikijos ir Romos oratoriai sakydavo kalbas;
2) paaukštinta vieta lektoriui, dėstytojui;
3) aukštosios mokyklos padalinys, kuriam priklauso vienos ar kelių artimų disciplinų profesoriai, docentai, dėstytojai ir kiti mokslo darbuotojai;
4) krikščionių bažnyčioje - pakyla pamokslams sakyti;
5) krikščionių vyskupijos svarbiausioji bažnyčia, vyskupo bažnyčia.

Katekizmas - gr. katēchēsis - pamokymas;
glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas;
knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindai.

Klierikas - lot. clericus - dvasininkas, kulto tarnas;
katalikų dvasininkų mokyklos arba vienuolyno auklėtinis, dėvintis dvasininko drabužį.

Kolegiatas - lot. collegiatus - bažnyčia, prie kurios veikia dvasininkų kolegija.

Kolegija - lot. collegium - draugija, sąjunga; bendras pareigų ėjimas:
1) sen. Romoje - grupė asmenų, tvarkiusių tam tikrą valdymo sritį;
2) grupė asmenų, turinčių teisę kartu spręsti jos kompetencijai pavestus klausimus;
3) kolektyvinis organas, vykdantis valdžios, valdymo ar teisingumo funkcijas;
4) feodalizmo epochos vidurinė, aukštesnioji arba aukštoji mokykla privilegijuotų luomų vaikams;
5) Petro I įsteigtas centrinis valdymo organas.

Kolekta - lot. collecta - rinkliava; bendra malda;
pinigų rinkimas, aukų rinkliava;
liturginė katalikų malda, kunigo kalbama per mišias prieš epistolą.

Konferencija - lot. conferentia (confero - surenku į vieną vietą);
valstybių, organizacijų, įstaigų atstovų pasitarimas, susirinkimas.

Konsistorija - lot. consistorium - pasitarimo vieta;
vyskupo kurija;
popiežiaus pirmininkaujamas kardinolų susirinkimas;
protestantų bažnyčiose - taryba.

Liuteronai - protestantų atšaka, atsiradusi XVI a. Vokietijoje.

Magistras - lot. magister - viršininkas, mokytojas;
1) sen. Romoje - kai kurių pareigūnų titulas;
2) Bizantijos imperijoje - aukštas rūmų valdininko titulas;
3) Vakarų Europoje viduramžiais - katalikų bažnyčios riterių ordino viršininkas;
4) viduramžiais - septynių laisvųjų menų (humanitarinių mokslų) dėstytojas;
5) mokslo laipsnis, teikiamas JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių aukštųjų mokyklų fakultetų (išskyrus teisės ir medicinos) absolventams, turintiems bakalauro laipsnį, išėjusiems 1 - 2 metų papildomą kursą, išlaikiusiems egzaminus ir apgynusiems disertaciją.

Noviciatas - lot. novicius - naujas;
kandidato į katalikų vienuolius rengimas;
vienuolyno novicijų patalpos.

Oficiolas - lot. officialis - tarnybinis;
katalikų vyskupijos kurijos narys, vadovaujantis bažnyčios teismui.

Ordinas - lot. ordo - tvarka, eilė;
religinės organizacijos tipas.

Pastorius - lot. pastor - piemuo, ganytojas;
protestantų dvasininkas.

Postilė - lot. postilla (post illa (verba)) - po tų žodžių;
populiarus Biblijos temų išdėstymas atskirais klausimais; pamokslų rinkinys Biblijos temomis (ypač paplitęs reformacijos laikotarpiu);
pamokslas, sakomas po Naujojo Testamento ištraukų skaitymo.

Pranciškonai - elgetaujančių katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1209 m. italo Pranciškaus Asyžiečio (Francesco d`Assisi, 1182 - 1226).

Precentorius - lot. praecentor - dainavedys, solistas, dirigentas;
parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas.

Prelatas - lot. praelatus - turintis pirmenybę, paskirtas viršininku, vyresniuoju;
1) katalikų ir kai kurių protestantų bažnyčių dvasininkas, einantis aukščiausias bažnytines pareigas (patriarchas, arkivyskupas, metropolitas, vyskupas);
2) aukšto rango katalikų dvasininkų garbės arba ypatingas teises teikiantis titulas;
3) katalikų dvasininkas, valdantis iš vyskupijos išskirtą ir vyskupui nepavaldžią teritoriją.

Prozodija - gr. prosōdia - priegaidė, intonacija, kirtis;
1) fonetiniai požymiai, svarbūs eilėdarai, ir jų tyrimas;
2) fonologijos ir fonetikos dalis, tirianti garsinius elementus;
3) konkrečios kalbos ar tarmės prozodinių elementų sistema.

Psalmynas - knyga, susidedanti iš Biblijos psalmių.

Reforma - lot. reformo - pertvarkau;
pertvarkymas, pakeitimas;
visuomeninio gyvenimo pertvarkymas, pakeitimas, nekeičiant esamos socialinės struktūros pagrindų.

Reformacija - lot. reformatio - pertvarkymas;
religinis visuomeninis sąjūdis XVI a. Europoje, siekęs reformuoti katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią ir davęs pradžią protestantizmui.

Reformatai - lot. reformatus - pertvarkytas, perdirbtas;
1) evangelikai reformatai - kalvinizmo išpažinėjai;
2) pranciškonų ordino šaka, gyvavusi XVI - XIX a. (vėliau susijungė su bernardinais).

Rektorius - lot. rector - valdytojas;
1) universiteto ir kai kurių kitų aukštųjų mokyklų vadovas;
2) Prancūzijoje - švietimo apygardos vadovas;
3) Renesanso laikų vyresnysis mokytojas arba daugiaklasės mokyklos vadovas;
4) kai kuriose šalyse - mokyklos vadovas, vedėjas.

Sanskritas - skr. samskrtam - sukurtas, ištobulintas, taisyklingas;
senovės ir vidurinių amžių (iš dalies ir dabartinė) indų literatūrinė kalba, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai;
sankskritu parašyta diduma klasikinės, religinės, mokslinės sen. indų literatūros.

Seminaras - lot. seminarium - daigynas;
aukštųjų ir vidurinių mokyklų mokomųjų pratybų rūšis, kvalifikacijos kėlimo įstaigų mokymosi forma.

Seminarija - tam tikra spec. vidurinė mokykla, pvz.: mokytojų seminarija, kunigų seminarija.

Sinchroninis - gr. synchronos < syn - kartu + chronos - laikas;
vienalaikis, susijęs su vienu metu vykstančiais reiškiniais, paremtas sinchronizmu.

Superintendentas - lot. superintendens - prižiūrintis;
1) protestantų bažnyčioje - dvasininkas, vadovaujantis bažnytinei apygardai;
2) pareigūnas, vadovaujantis JAV liaudies švietimo departamentui.

Teologija - gr. theologia < theos - dievas + logos - mokslas;
mokslas apie Dievą;
religinė teorija, siekianti pagrįsti religines dogmas ir tikėjimą.

Testamentas - lot. testamentum;
Biblijos dalis.

Viceregensas - lot. vice - vietoj, kaip + regens - valdantis;
bažnytinio choro dirigentas.

Vyskupas - gr. episkopos - prižiūrėtojas;
krikščionių dvasininkas, turintis aukščiausio laipsnio šventimus, aukščiausią valdžią vyskupijoje ir išimtinę teisę teikti kai kuriuos sakramentus

Zoomorfizmas - gr. zoon - gyvūnas + morphē - pavidalas, forma;
perkeltine reikšme vartojamas gyvūno pavadinimas, kartais ir tikrinis vardas, apibūdinant dažniausiai tam tikras žmogaus ypatybes;
dvasių ir dievų vaizdavimas žvėrių, gyvulių pavidalu.